Teisingumo ministerija

1914 m. liepos 28 d. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui (iki Antrojo pasaulinio karo dar žinomam Didžiuoju karu), visa dabartinė Lietuvos Respublikos teritorija priklausė Rusijos imperijai, kurią valdė Romanovų dinastija, išskyrus Klaipėdos kraštą, kuris priklausė Vokietijos imperijai, valdomai Hohencolernų dinastijos.

Europoje kaistant karo įtampai, 1914 m. liepos 29 d. Rusija paskelbė dalinę, o vėliau ir visišką karinę mobilizaciją. Vokietija šį žingsnį suprato kaip tiesioginę grėsmę jos valstybės saugumui ir 1914 m. liepos 31 d. pareikalavo Rusijos sustabdyti kariuomenės mobilizavimą. Vokiečiams negavus rusų atsakymo, Vokietija pirmiausiai paskelbė karo padėtį, o 1914 m. rugpjūčio 1 d. ir karą Rusijai dėl tariamų valstybės sienos pažeidimų.

Netrukus, vokiečiai įsiveržė į dabartinę Lietuvos Respublikos teritoriją, kurią visa apimtimi užėmė iki 1915 m. ir įsteigė Oberostą – Vokietijos imperijos administracinį vienetą. Regionas išlaikė dalinę autonomiją: turėjo savo karinius valdinininkus, ūkio planą, finansinę sistemą su atskiru pinigu (ostmarkė), muitinėmis, teismais. Vis dėl to, centrinė valdžia priklausė Rytų fronto vadovybei, kuri buvo tiesiogiai pavaldi Vokietijos imperijai. Inteligentija nedrąsiai, tačiau vis garsiau pradėjo svarstyti apie nepriklausomos Lietuvos valstybę, kurios pagrindą sudarytų lietuvių tauta. 1917 m. rugsėjo 18-22 d. įvyko pirmoji Lietuvos tarybos konvencija – Vilniaus konferencija. Dvidešimt vyrų iš skirtingų amžiaus grupių, socialinio statuso, profesijų bei politinių pažiūrų sudarė Lietuvos tarybą, kuri 1918 m. vasario 16 d. paskelbė Lietuvos nepriklausomybės aktą. Dokumente teigta, kad naujoji valstybė remsis demokratiniais principais, tačiau Lietuvos tarybai niekaip nepavyko suformuoti pirmosios vyriausybės, policijos, ar kitų valstybės institucijų dėl Vokietijos kariuomenės okupacijos. Vokiečiai Lietuvos tarybai teikė ne vieną pasiūlymą kaip Lietuva galėtų būti įtraukta į Vokietijos imperijos sudėtį, konkrečiu atveju apjungiant su Prūsijos žemėmis, tačiau lietuviai šių planų atsisakė ir vylėsi, kad pavyks išsaugoti nepriklausomą valstybę.

1918 m. birželio 4 d. įvykusio Lietuvos tarybos posėdžio metu, nubalsuota už konstitucinės monarchijos steigimą, Lietuvos karaliaus titulą pasiūlant vokiečių didikui Vilhelmui fon Urachui, tiesioginiam Kazimiro Jogailaičio (iš jo dukros Barboros Jogailaitės pusės) palikuoniui. 1918 m. liepos mėn. didikas sutiko priimti pasiūlymą tapti Lietuvos valdovu pasirinkdamas karališkąjį Mindaugo II vardą. 1918 m. liepos mėn. Vokietija formaliai panaikino Oberosto administracinį vienetą. Lietuvos Taryboje kilo sumaištis ir susiskaldymas dėl konstitucinės monarchijos balsavimo, todėl netrukus kvietimas Mindaugui II tapti Lietuvos karaliumi buvo atšauktas. Vokietija, siekdama išlaikyti kontrolę Baltijos regione, oficialiai įsteigė du naujus politinius darinius: Lietuvos sritį ir Baltijos valstybę. 1918 m. liepos 11 d. Lietuva savo nepriklausomumą siekė įtvirtinti pervardindama Lietuvos tarybą į Lietuvos valstybės tarybą.

1918 m. lapkričio 2 d. Lietuvos valstybės taryba priėmė pirmąją laikinąją Konstituciją, kurioje įtvirtinamas Steigiamasis Seimas, turėjęs nuspręsti dėl Lietuvos valdymos formos ir priimti nuolatinę Konstituciją. Netrukus, 1918 m. lapkričio 5 d. Lietuvos valstybės taryba pakvietė Augustiną Voldemarą tapti pirmuoju ministru pirmininku ir sudaryti Vyriausybę. 1918 m. lapkričio 11 d. oficialiai pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, suformuota pirmoji Vyriausybė.