2-oji Vyriausybė

Pirmosios Vyriausybės tarptautinės paieškos Lietuvos valstybingumo klausimui užtikrinti Vakaruose, sukėlė grėsmę politiniam stabilumui šalies viduje. Naujai susiklosčiusia situacija netrukus nusprendė pasinaudoti vienas iš Lietuvos valstybės tarybos narių. 1918 m. gruodžio 22 d. Stasys Šilingas paskelbė perimantis naujai įsteigtos valstybės valdymą ir įvedantis diktatūrą. Kitą dieną, nesulaukus pareigūnų palaikymo, kariuomenė pareikalo Stasio Šilingo atsistatydinti. Vietoje to, kariuomenės elitas pasiūlė diktatūrinį valdymą Mykolui Sleževičiui, kurio jis atsisakė. Vis dėlto, pastarasis sutiko prisiimti atsakomybę formuoti 2-ąją Respublikos Vyriausybę kaip ministras pirmininkas su sąlyga, jog Vyriausybė galės visapusiškai įgyvendinti įstatymų leidžiamąją funkciją. Kariuomenė ir Lietuvos valstybės taryba sutiko su iškeltomis sąlygomis ir 1918 m. gruodžio 26 d. Lietuvos valstybės taryba oficialiai išformavo Augustino Voldemaro 1-ąją Respublikos Vyriausybę bei patvirtino Mykolą Sleževičių ministru pirmininku.

2-ajai Respublikos Vyriausybei kilo ne vienas rimtas egzistencinis iššūkis. Pirmiausiai, 1919 m. sausio mėn. Lenkijai okupavus Vilnių ir jo kraštą, Vyriausybė buvo priversta laikinai persikelti į Kauną. Tuo pačiu, Lietuvai teko susigrumti su bolševikų pajėgomis, kurios vis labiau plėtėsi į šalies gilumą. Mykolas Sleževičius intesyviai siekė užsitikrinti Vokietijos paramą pagalboje kovojant su priešo pajėgomis. Ministras pirmininkas netrukus pasklelbė visuotinę mobilizaciją, o 1919 m. sausio 8 d. Vokietijos imperijos Vyriausybė paskelbė, kad jos pajėgos padės lietuviams kovoje su bolševikais.